Darbo sutarčių, materialinės atsakomybės sutarčių rengimas

     Darbo sutartis
   Darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu.
   Norint išvengti problemų bei nuostolių dėl nesąžiningų ar nepareigingų darbuotojų, labai svarbu tinkamai sudaryti darbo sutartį, parengti darbo tvarkos taisykles, pareigines instrukcijas.

   Materialinės atsakomybės sutartis
   Konstitucijos 23 straipsnis nustato, kad nuosavybė yra neliečiama ir saugoma įstatymų.
   Pagrindinis materialinės atsakomybės uždavinys – garantuoti darbdaviui, t. y. įmonei, įstaigai, organizacijai (toliau – įmonė) ar fiziniam asmeniui dėl darbuotojo kaltės padarytų visų ar dalies nuostolių atlyginimą.
LR DK 253 straipsnyje nustatyti darbuotojų materialinės atsakomybės atvejai.
Darbuotojas privalo atlyginti materialinę žalą, atsiradusią dėl:
1)    turto netekimo ar jo vertės sumažėjimo, sugadinimo (sužalojimo);
2)    medžiagų pereikvojimo;
3)    baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės;
4)    išlaidų, susidariusių dėl sugadintų daiktų;
5)    netinkamo materialinių vertybių saugojimo;
6)    netinkamos materialinių ar piniginių vertybių apskaitos;
7)    to, kad nesiimta priemonių užkirsti kelią blogai produkcijai išleisti, materialinėms ar piniginėms vertybėms grobti;
8)    kitokių darbo tvarkos taisyklių, pareiginių ar kitų instrukcijų pažeidimo.

   Taigi, esant visoms Darbo kodekso apibrėžtoms darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygoms Darbo kodekso nustatytais atvejais darbdavys gali reikalauti iš darbuotojo jam padarytos materialinės žalos atlyginimo. Tačiau, visą žalą darbuotojas privalo atlyginti tik DK 255 str. numatytais atvejais:
1) žala padaryta tyčia;
2) žala padaryta jo nusikalstama veika, kuri yra konstatuota Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka;
3) žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis;
4) žala padaryta prarandant įrankius, drabužius, apsaugos priemones, perduotas darbuotojui naudotis darbe, taip pat prarandant medžiagas, pusgaminius ar gaminius gamybos procese;
5) žala padaryta kitokiu būdu ar kitokiam turtui, kai už ją visiška materialinė atsakomybė nustatyta specialiuose įstatymuose;
6) žala padaryta neblaivaus arba apsvaigusio nuo narkotinių ar toksinių medžiagų darbuotojo;
7) tai nustatyta kolektyvinėje sutartyje.


   Darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio.
Žalą padaręs darbuotojas ją gali savo noru atlyginti. Tokiais atvejais jis, įmonei sutinkant, gali jai neatlygintinai perduoti lygiavertį turtą ar sugadintą daiktą pataisyti arba tą žalą atlyginti pinigais. Jei žala geruoju neatlyginama, jos nuostoliai (t. y. žalos piniginė išraiška) iš kaltų asmenų išieškomi priverstine tvarka.       

   Visiškos materialinės atsakomybės sutartis
   Darbo kodekso nuostatos leidžia darbdaviui sudaryti su darbuotoju ar darbuotojų gurpe visiškos materialinės atsakomybės sutartį, pagal kurią darbuotojas privalėtų pilnai atlyginti darbdaviui padarytus materialinius nuostolius.

Visiškos materialinės atsakomybės sutartis įforminama raštu. Sutartyje turi būti numatyta:
•    už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę;
•    kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žala neatsirastų.

   Visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma ne su visais darbuotojais, o tik su tais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe.
   Visiškos materialinės atsakomybės sutartys negali būti sudaromos su darbuotojais iki aštuoniolikos metų.